sofijakryz's review against another edition
4.0
Kaip išsiaiškinti, ar skaitomas kūrinys vertas klasikos vardo?
Tada, kai pasitikrini, kada rašytas kūrinys, paaiškėja, jog prieš beveik šimtą metų, o autoriai lyg į vandenį žiūrėjo.
„Bekraštės stepės toliai skleidė tokius gaivius kvapus, kad atsidūręs Ostapo vietoje koks nors kaimo rašytojas vidutiniokas iš grupės „Plieninis tešmuo“ nesusilaikytų neišlipęs, atsisėstų žolėje ir nieko nelaukdamas savo kelioniniame bloknote pradėtų rašyti naują apysaką: „Aure išputojo žiemkenčiai. Išsilaisvino iš apdarų saulelė motulė ir paskleidė savo spindulėlius po margąjį svietelį. Pauostė senis Romualdičius savo autą ir net išsirietė visas...“
Literatūros mokytojai, duokit šitą knygą dvyliktokams. Seriously.
„Aukso veršis“ man patiko labiau nei „Dvylika kėdžių“. Pastarasis kūrinys – daugiau mažiau – „Žiurkių lenktynės“. O čia panašu, kad prieš rašydami šią knygą, Ilfas ir Petrovas ne tik liežuvius pasigalando, bet dar ir pykčio pamarinavo. Į sistemos daržą dideliu greičiu lekia jau net ne akmenukai, o visas Puntukas, ir dar sumaniai apdangstytas propagandos popieriumi. Ir vis dėlto jo smūgio užteko, kad „Aukso veršio“ ekranizacijų būtų mažiau ir kad jos būtų vėlesnės.
Jau net ne šaipomasi, o tyčiojamasi. Iš visko: tarybinės kontoros gyvenimo, posėdžių/susitikimų kultūros (puikiai tinka šiuolaikinei meetings kultūrai), darbo „efektyvinimo“, standartizacijos (Polichajevo štampukas), turistinių papročių, religinių organizacijų, primiršusių savo pirminę paskirtį, pseudointelektualų (įtariu, kad posakis „penkiacoliai jambai“ nuo „sermėginės tiesos“ parėjo), cenzūros (politizuoti ir propagandos prikimšti net rebusai), valdžios kišimosi į kiekvieną gyvenimo aspektą, (netgi sapnus, Karlai).
„Jegoras sakė teisingas kalbas apie tarybinę visuomenę, apie kultūrinį darbą, apie profsąjungų mokymą ir apie saviveiklos ratelius. Bet už tų karštų žodžių nieko nebuvo. Penkiolika politinių ir muzikini dramos ratelių jau dveji metai rengė savo perspektyvinius planus; laisvanoriškų draugijų būreliai, įkurti chemijos žinioms gilinti, aviacijai, automobilizmui, jojimui, kelių tiesimui, taip pat spartesniam didžiavalstybinio šovinizmo išnaikinimui remti – gyvavo tik karščiuojančioje vietos komiteto narių vaizduotėje. O profsąjungų mokymo mokykla, kurios kūrimą Skumbrijevičius laikė ypatingu savo nuopelnu, nuolat reformavosi, o tai, kaip žinoma, reiškia visišką neveiklumą.“
Apie biblinių siužetų sugretinimą su tarybinės visuomenės tvėrimu išvis patylėsiu.
„Aukso veršis“ kapsto giliau ir aprėpia daugiau plotmių. Vien dėl to, kad labai daug kritikuojamų reiškinių per beveik šimtmetį niekur nedingo. Kaip tik, būtent šioje knygoje aprašomoje epochoje jie užgimė ir nusistovėjo jų veikimo principai. Tūkstantmečių sandūros žmogui šią knygą be išankstinio pasiruošimo skaityti sunku (prireikia ir istorinių žinių, ir tėvų ar senelių, kad kontekstą paaiškintų, ir „Google“), tačiau lengviau nei „Dvylika kėdžių“. Būtent dėlto, kad „Aukso veršio“ laikmetis sudėjo pagrindus mūsų šiuolaikiniam gyvenimui. Komunalinio buto realijos bus suprantamos visiems, kam kliuvo laimė rinkti pinigus daugiabučio stogo taisymui.
Vietų, kur juoktumeisi vien dėl to, kad turėtų būti juokinga, „Aukso veršyje“ mažiau nei „Dvylikoj kėdžių“. Gal čia vertimo dalykas? Situacijų ir personažų deus ex machina stiliumi irgi mažiau. Vis dėlto, nepatiko negrabiai ties dviem trečdaliais knygos pamesti personažai ir taip sau įkišta Zofijos linija. Knygos pabaiga ištęsta ir didaktika dvelkė. „Dvylika kėdžių“ čia man patiko labiau.
Bet ką čia, „Aukso veršį“ perskaityti verta – tikimybė, kad rasite sau artimą kritiką netobulam pasauliui – nemenka.
Tada, kai pasitikrini, kada rašytas kūrinys, paaiškėja, jog prieš beveik šimtą metų, o autoriai lyg į vandenį žiūrėjo.
„Bekraštės stepės toliai skleidė tokius gaivius kvapus, kad atsidūręs Ostapo vietoje koks nors kaimo rašytojas vidutiniokas iš grupės „Plieninis tešmuo“ nesusilaikytų neišlipęs, atsisėstų žolėje ir nieko nelaukdamas savo kelioniniame bloknote pradėtų rašyti naują apysaką: „Aure išputojo žiemkenčiai. Išsilaisvino iš apdarų saulelė motulė ir paskleidė savo spindulėlius po margąjį svietelį. Pauostė senis Romualdičius savo autą ir net išsirietė visas...“
Literatūros mokytojai, duokit šitą knygą dvyliktokams. Seriously.
„Aukso veršis“ man patiko labiau nei „Dvylika kėdžių“. Pastarasis kūrinys – daugiau mažiau – „Žiurkių lenktynės“. O čia panašu, kad prieš rašydami šią knygą, Ilfas ir Petrovas ne tik liežuvius pasigalando, bet dar ir pykčio pamarinavo. Į sistemos daržą dideliu greičiu lekia jau net ne akmenukai, o visas Puntukas, ir dar sumaniai apdangstytas propagandos popieriumi. Ir vis dėlto jo smūgio užteko, kad „Aukso veršio“ ekranizacijų būtų mažiau ir kad jos būtų vėlesnės.
Jau net ne šaipomasi, o tyčiojamasi. Iš visko: tarybinės kontoros gyvenimo, posėdžių/susitikimų kultūros (puikiai tinka šiuolaikinei meetings kultūrai), darbo „efektyvinimo“, standartizacijos (Polichajevo štampukas), turistinių papročių, religinių organizacijų, primiršusių savo pirminę paskirtį, pseudointelektualų (įtariu, kad posakis „penkiacoliai jambai“ nuo „sermėginės tiesos“ parėjo), cenzūros (politizuoti ir propagandos prikimšti net rebusai), valdžios kišimosi į kiekvieną gyvenimo aspektą, (netgi sapnus, Karlai).
„Jegoras sakė teisingas kalbas apie tarybinę visuomenę, apie kultūrinį darbą, apie profsąjungų mokymą ir apie saviveiklos ratelius. Bet už tų karštų žodžių nieko nebuvo. Penkiolika politinių ir muzikini dramos ratelių jau dveji metai rengė savo perspektyvinius planus; laisvanoriškų draugijų būreliai, įkurti chemijos žinioms gilinti, aviacijai, automobilizmui, jojimui, kelių tiesimui, taip pat spartesniam didžiavalstybinio šovinizmo išnaikinimui remti – gyvavo tik karščiuojančioje vietos komiteto narių vaizduotėje. O profsąjungų mokymo mokykla, kurios kūrimą Skumbrijevičius laikė ypatingu savo nuopelnu, nuolat reformavosi, o tai, kaip žinoma, reiškia visišką neveiklumą.“
Apie biblinių siužetų sugretinimą su tarybinės visuomenės tvėrimu išvis patylėsiu.
„Aukso veršis“ kapsto giliau ir aprėpia daugiau plotmių. Vien dėl to, kad labai daug kritikuojamų reiškinių per beveik šimtmetį niekur nedingo. Kaip tik, būtent šioje knygoje aprašomoje epochoje jie užgimė ir nusistovėjo jų veikimo principai. Tūkstantmečių sandūros žmogui šią knygą be išankstinio pasiruošimo skaityti sunku (prireikia ir istorinių žinių, ir tėvų ar senelių, kad kontekstą paaiškintų, ir „Google“), tačiau lengviau nei „Dvylika kėdžių“. Būtent dėlto, kad „Aukso veršio“ laikmetis sudėjo pagrindus mūsų šiuolaikiniam gyvenimui. Komunalinio buto realijos bus suprantamos visiems, kam kliuvo laimė rinkti pinigus daugiabučio stogo taisymui.
Vietų, kur juoktumeisi vien dėl to, kad turėtų būti juokinga, „Aukso veršyje“ mažiau nei „Dvylikoj kėdžių“. Gal čia vertimo dalykas? Situacijų ir personažų deus ex machina stiliumi irgi mažiau. Vis dėlto, nepatiko negrabiai ties dviem trečdaliais knygos pamesti personažai ir taip sau įkišta Zofijos linija. Knygos pabaiga ištęsta ir didaktika dvelkė. „Dvylika kėdžių“ čia man patiko labiau.
Bet ką čia, „Aukso veršį“ perskaityti verta – tikimybė, kad rasite sau artimą kritiką netobulam pasauliui – nemenka.
girl_vampirka's review against another edition
adventurous
emotional
funny
reflective
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
4.0
Ostap's fate is actually pretty sad. His disappointment in his dream...
Spoiler
Failed attempted to reach Rio De Janeiro. Like a symbol no one can escapewshier's review against another edition
4.0
About as funny as a book can be. This sequel to The Twelve Chairs follows Ostap Bender, a likable con man, and his inferior partners across the southern Soviet Union and back by car, train, air, and camel. Their mark is a wealthy grifter who is so afraid of being caught by the authorities himself that he refuses to spend any money at all to avoid notice. Once the loot is in hand, however, there is nothing for a private citizen to buy.
emma_merkulova's review against another edition
adventurous
funny
lighthearted
relaxing
fast-paced
- Plot- or character-driven? Plot
- Strong character development? No
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? N/A
- Flaws of characters a main focus? No
4.0
sergei_ter_tumasov's review against another edition
5.0
Очень остроумная и искренняя книжка!!!
Мне всё понравилось. Очень хочется продолжения, но его, к сожалению, не будет.
Мне всё понравилось. Очень хочется продолжения, но его, к сожалению, не будет.
dijana_z's review against another edition
4.0
Yet another Russian classic that I really loved. I gave it 4 stars only because it was slow at one point, but I still loved it. The ending is phenomenal and it you are reading it and thinking of giving up because it is slow, stick with it, trust me, it is worth the effort.
This book shows us in a fun and humorous way that the journey is more important than the destination. And that you can never be truly happy if you are not acting and living the way you want to live, even if you have all the money in the world.
This book shows us in a fun and humorous way that the journey is more important than the destination. And that you can never be truly happy if you are not acting and living the way you want to live, even if you have all the money in the world.
nosalusi_efeja's review against another edition
It wasn’t the right mood for me to read this book now.
polar_fox's review against another edition
adventurous
slow-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? It's complicated
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
3.75
kingkong's review against another edition
4.0
Pretty cool Soviet adventure, and I did not learn any lessons
13february's review against another edition
5.0
"Золотой теленок" - это продолжение приключений Остапа Бендера. Этот выдающийся авантюрист все никак не успокоится и мечтает заполучить миллион (желательно, особо не напрягаясь и уважая Уголовный кодекс). И вот у него появляеся шанс...
Ильф и Петров снова блеснули. Столько разных героев, характеров! И все такие живые, яркие! Советская бюрократия, подпольные миллионеры, мучимые кошмарами по ночам почитатели монархии... Да кого только не встретит на своем пути неутомимый Остап!
Правда, конец меня немного разочаровал. Я так хотела, чтобы товарищ Бендер насладился-таки мулатками в Рио-де-Жанейро! :)
Я определенно буду еще читать Ильфа и Петрова.
Ильф и Петров снова блеснули. Столько разных героев, характеров! И все такие живые, яркие! Советская бюрократия, подпольные миллионеры, мучимые кошмарами по ночам почитатели монархии... Да кого только не встретит на своем пути неутомимый Остап!
Правда, конец меня немного разочаровал. Я так хотела, чтобы товарищ Бендер насладился-таки мулатками в Рио-де-Жанейро! :)
Я определенно буду еще читать Ильфа и Петрова.