mx_malaprop's review against another edition
3.0
Some parts of The Twelve Chairs were a bit dull and slow-going, but other bits and scenes had me giggling, laughing, or in one case (Chapter 12: "A Passionate Woman is a Poet's Dream") outright guffawing. I'm sure that there were jokes that got lost in translation and cultural jokes that went over my head, but it seems that the book could have stood to be a little shorter in order for there to be a higher concentration of laughs. Perhaps there should have been only six chairs. :-P
glusumedziotojas's review against another edition
5.0
Hahahaha blema fak dieve nzn ko tikejaus pabaigoj realiai bet ne to. (gal kitiem tai buvo labiau akivaizdu, bet aš bent jau to nesitikėjau)
Iš pradžių šios knygos skaitymas buvo tikra kankynė ir kankinaus realiai, nes norėjau pažiūrėti kaip šią knygą adaptavo lietuviškas kinas. Atrodė lyg nieko nepagaunu ir tas writing style atrodė per daug sudėtingas. Ir realiai nzn ar aš pripratau ar autoriai nusprendė pradėti gerai rašyti, bet nuo vidurio knygos ir lengviau skaitėsi, ir bajeriai juokingesni. (mano fav bajeris 251psl kur šneka dialogu). Be abejo tikrai padėjo, kad skyriai neperilgiausi (dažniausiai iki 10psl).
Jei turėčiau Ostapo Benderio įžūlumo ir kūrybiškumo gyvenimas 10 kartu pagerėtų. Realiai skaitydama vis spėliojau ar man jis patinka ar aš tsg noriu būti juo. Also jis gėjus. 100% gėjus. Kitaip negaliu paaiškinti iš kur jis gavo tiek kantrybės dealinti su Ipolitu Matvejevinčiu.
Be Ostopo man patiko Viktoras Michalovičius Poleslovas. Žmogus mėgo apkalbas bei bambėti ir tuo jis man žavus.
Kinda nusivylus, kad per fizikos pamoką Ivetos perskaityta frazė "baldus dalinsimės per pusę" neturėjo tiek daug reikšmės. Galvojau, kad šis sakinys atskleis visą atomazgą :((((((((.
Lengviausia buvo skaityti tą vietą kurią Greta buvo atsisukus filme (ten su ta nesėkmingo maudymosi scena), nes visiškai nereikejo naudoti vaizduotės. Also keista pagalvot, kad knygą pradėjau fizikos kabike, o db ne tik mano gimšas, bet ir vasaros atostogos jau čia pat.
Iš pradžių šios knygos skaitymas buvo tikra kankynė ir kankinaus realiai, nes norėjau pažiūrėti kaip šią knygą adaptavo lietuviškas kinas. Atrodė lyg nieko nepagaunu ir tas writing style atrodė per daug sudėtingas. Ir realiai nzn ar aš pripratau ar autoriai nusprendė pradėti gerai rašyti, bet nuo vidurio knygos ir lengviau skaitėsi, ir bajeriai juokingesni. (mano fav bajeris 251psl kur šneka dialogu). Be abejo tikrai padėjo, kad skyriai neperilgiausi (dažniausiai iki 10psl).
Jei turėčiau Ostapo Benderio įžūlumo ir kūrybiškumo gyvenimas 10 kartu pagerėtų. Realiai skaitydama vis spėliojau ar man jis patinka ar aš tsg noriu būti juo. Also jis gėjus. 100% gėjus. Kitaip negaliu paaiškinti iš kur jis gavo tiek kantrybės dealinti su Ipolitu Matvejevinčiu.
Be Ostopo man patiko Viktoras Michalovičius Poleslovas. Žmogus mėgo apkalbas bei bambėti ir tuo jis man žavus.
Kinda nusivylus, kad per fizikos pamoką Ivetos perskaityta frazė "baldus dalinsimės per pusę" neturėjo tiek daug reikšmės. Galvojau, kad šis sakinys atskleis visą atomazgą :((((((((.
Lengviausia buvo skaityti tą vietą kurią Greta buvo atsisukus filme (ten su ta nesėkmingo maudymosi scena), nes visiškai nereikejo naudoti vaizduotės. Also keista pagalvot, kad knygą pradėjau fizikos kabike, o db ne tik mano gimšas, bet ir vasaros atostogos jau čia pat.
spiralnode's review against another edition
adventurous
lighthearted
fast-paced
- Plot- or character-driven? Plot
- Strong character development? No
- Loveable characters? No
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? No
1.5
Any sort of 'made up' humour is difficult for me, whether it's in literature or film, even stand-up, it takes a lot for me to laugh. I enjoy comedies because there is still a spark of not taking life to seriously, but in books maybe I'm even pickier, but somehow more often than not it doesn't land. And sadly, 'The Twelve Chairs' is also very dated.
I was hoping that there would be more about Russia, more imagery to the adventures that Ippolit and Ostap go on as they attempt to retrieve the diamonds taken by the Soviets as they removed Ippolit's mother-in-law's chairs with the gemstones sewn into the upholstery. Of course, for the benefit of the state into the communal wealth. But it is a series of encounters with allegedly funny characters, many of which operating on the edge of the legal system. It is that sort of story where the mission is not the focus, but the people you meet along the way.
While I appreciated the humour in exactly two scenes, the one where the request of a bribe was met with 'have oats gotten expensive these days' (not gonna lie, this could be something I'd say too), and the one of the auction, everything else seemed very Laurel and Hardy-esque, just silly and not very clever. There was also a dusting of the culture of the 1920s Soviet Union, full of nepotism, hierarchies, paperwork and propaganda, but for me this didn't suffice in keeping me interested because it was turned into something insignificant by wanting to make it funny.
I've also been reading that a reason why this book is considered influential is Ostap Bender as part of the Russian canon. And I have to ask myself: why? He's a conman, a liar, a thief, and between these traits and the fact that there is a lightheartedness to him by trying to play comedy, I just don't see what's so charming here.
This book was written for the audience of its time. There isn't anything wrong with that, but a classic in my opinion is one that stands the test of time, an evergreen piece for readers coming from different epochs, backgrounds and experiences, and this isn't it.
I was hoping that there would be more about Russia, more imagery to the adventures that Ippolit and Ostap go on as they attempt to retrieve the diamonds taken by the Soviets as they removed Ippolit's mother-in-law's chairs with the gemstones sewn into the upholstery. Of course, for the benefit of the state into the communal wealth. But it is a series of encounters with allegedly funny characters, many of which operating on the edge of the legal system. It is that sort of story where the mission is not the focus, but the people you meet along the way.
While I appreciated the humour in exactly two scenes, the one where the request of a bribe was met with 'have oats gotten expensive these days' (not gonna lie, this could be something I'd say too), and the one of the auction, everything else seemed very Laurel and Hardy-esque, just silly and not very clever. There was also a dusting of the culture of the 1920s Soviet Union, full of nepotism, hierarchies, paperwork and propaganda, but for me this didn't suffice in keeping me interested because it was turned into something insignificant by wanting to make it funny.
I've also been reading that a reason why this book is considered influential is Ostap Bender as part of the Russian canon. And I have to ask myself: why? He's a conman, a liar, a thief, and between these traits and the fact that there is a lightheartedness to him by trying to play comedy, I just don't see what's so charming here.
This book was written for the audience of its time. There isn't anything wrong with that, but a classic in my opinion is one that stands the test of time, an evergreen piece for readers coming from different epochs, backgrounds and experiences, and this isn't it.
abrswf's review against another edition
5.0
Laugh out loud funny throughout and despite being a century old, this book feels very current. Amazon should, however, be beaten with an ornate chair for the horrendous formatting and sloppy proofreading in the Kindle edition.
urtencija's review
Pokalbių maniera, machinacijos ir pati veiksmo aplinka taip paseno, kad visai neįdomu skaityti.
naikonau's review against another edition
adventurous
funny
inspiring
lighthearted
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
5.0
vitsa's review against another edition
2.0
As sad as it makes me, I didn’t really enjoy this book.
I was expecting a light read which I would fly through but the book was tedious and I could only really get through it on audiobook.
My dad reckons I didn’t appreciate it because I didn’t live through those times and experience all the bureaucracy and mindset of the soviet times, but I think the style of the book just didnt suit me or maybe I was never in the right mood for it when I picked it up.
I may give the sequel a try nevertheless, just to see if I will enjoy it more.
I was expecting a light read which I would fly through but the book was tedious and I could only really get through it on audiobook.
My dad reckons I didn’t appreciate it because I didn’t live through those times and experience all the bureaucracy and mindset of the soviet times, but I think the style of the book just didnt suit me or maybe I was never in the right mood for it when I picked it up.
I may give the sequel a try nevertheless, just to see if I will enjoy it more.
sofijakryz's review against another edition
3.0
Paprastai nemėgstu žiūrėti filmų, neperskaičiusi knygos – kitų žmonių vaizduotės ir talento interpretacija retai kada atspindi situacijas taip, kaip jas vaizduojiesi pats. O peržiūrėjus filmą, jo vaizdiniai nori nenori prisiklijuoja prie to, kaip viską įsivaizduoji, ir puslapis iš puslapio viską chroniškai lygini. Nebent knygą buvai skaitęs anksčiau.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.
eloise6's review against another edition
adventurous
funny
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? It's complicated
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? It's complicated
4.0