naikonau's review against another edition
adventurous
funny
inspiring
lighthearted
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
5.0
vitsa's review against another edition
2.0
As sad as it makes me, I didn’t really enjoy this book.
I was expecting a light read which I would fly through but the book was tedious and I could only really get through it on audiobook.
My dad reckons I didn’t appreciate it because I didn’t live through those times and experience all the bureaucracy and mindset of the soviet times, but I think the style of the book just didnt suit me or maybe I was never in the right mood for it when I picked it up.
I may give the sequel a try nevertheless, just to see if I will enjoy it more.
I was expecting a light read which I would fly through but the book was tedious and I could only really get through it on audiobook.
My dad reckons I didn’t appreciate it because I didn’t live through those times and experience all the bureaucracy and mindset of the soviet times, but I think the style of the book just didnt suit me or maybe I was never in the right mood for it when I picked it up.
I may give the sequel a try nevertheless, just to see if I will enjoy it more.
sofijakryz's review against another edition
3.0
Paprastai nemėgstu žiūrėti filmų, neperskaičiusi knygos – kitų žmonių vaizduotės ir talento interpretacija retai kada atspindi situacijas taip, kaip jas vaizduojiesi pats. O peržiūrėjus filmą, jo vaizdiniai nori nenori prisiklijuoja prie to, kaip viską įsivaizduoji, ir puslapis iš puslapio viską chroniškai lygini. Nebent knygą buvai skaitęs anksčiau.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.
eloise6's review against another edition
adventurous
funny
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? It's complicated
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? It's complicated
4.0
jay_catsby's review against another edition
5.0
Wonderful picaresque novel set in the early years of the Soviet Union. Hilarious, heartfelt and beautifully written. I read the Anne O. Fisher translation and loved every minute.
_dunno_'s review against another edition
4.0
Ostap Bender, I almost fell for you. The book is super funny. However, when I tried [b:Golden Calf|1034185|Golden Calf|Ilia Ilf|http://photo.goodreads.com/books/1180392498s/1034185.jpg|610814] I kind of fell asleep. Not the book's fault.
cruelspirit's review against another edition
adventurous
funny
lighthearted
medium-paced
- Plot- or character-driven? Plot
- Strong character development? No
- Loveable characters? It's complicated
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.0
After reading through a handful of Vladimir Sorokin's works last year I wanted to revisit the early Soviet era for my next Russian novel. I love the Northwestern University Press European Classics and living in Chicago it's not too hard to find a used copy of any of their works. When it comes to Northwestern Community Press European Classics a work I kept seeing come up was The Twelve Chairs.
This 1920's comedic, treasure hunt novel is highly rated and one of the more popular selections from the press. I typically find more interest in the later Soviet works but I was definitely intrigued by this one. It's been a while since I've read a book that was just a good story that draws you in. While not my all time favorite of this style, I did really enjoy this book and found it a refreshing break from some of the other works I've recently read.
The Twelve Chairs is a book set in 1920's Soviet Union. Our protagonist Ippolit Matveyevich visits his mother in law on her deathbed where she reveals that she hid the family fortune in a set of twelve chairs that were repossessed by the Soviets after the revolution. Ippolit then sets off to find these chairs, meeting Ostap Bender, a con man, whom he teams up with in order to find this lost treasure. The priest that is anointing the sacrament of the sick overhears the dying mother in law profess this hidden secret and also goes on the hunt for these chairs. This chase for treasure, the characters they meet along the way, and the scenarios they find themselves in is the basis for this book's plot.
It's a fun story. It reminded me of many other classic European stories; the works of Alexander Dumas and Alfred Döblin come to mind. You get the hustle and bustle of city life, the debauchery, the cutthroat nature of many people, and the adventure of moving from one town to the next. This story takes place all over the Soviet Union; although focuses mainly on Moscow and the southern region around the Black Sea.
I don't want to spoil the ending of the book but I found it to be rewarding for reading through the story. It is a very Soviet ending, something you wouldn't get in an American or Western European novel with the same premise. It is probably because of this ending that this book was able to be published during its time and become a hit in Russia and abroad; unlike many of the Soviet works that existed as only underground hits, unpublished until after the Soviet era.
Overall, I enjoyed the story but wasn't fully enraptured with the work. There are many deviations from the main plot. Typically I enjoy stories like this, and some of the deviations were highly entertaining, but I was left many times wondering when we'd get back to the real story instead of these mundane b plots.
I also wasn't fully enraptured by the translation. For the most part I think it is done quite well but there were definitely moments were you could tell there was a disconnect from the original work. For the most part I wasn't too bothered by this but I also felt like I was kept a step away from fully enjoying this story.
Considering the praise I'd seen prior to reading this I am left feeling a little let down. I was ready for this to be the best thing I'd read from Northwestern University Press, and while it was close I didn't find that to be true (my favorite is still Moscow to the End of the Line). That being said, this is one of the better books I've read from Northwestern University Press and only slightly misses the mark for me. I would recommend it to anyone looking for a fun treasure hunt story or a story that captures that classic European feel.
This 1920's comedic, treasure hunt novel is highly rated and one of the more popular selections from the press. I typically find more interest in the later Soviet works but I was definitely intrigued by this one. It's been a while since I've read a book that was just a good story that draws you in. While not my all time favorite of this style, I did really enjoy this book and found it a refreshing break from some of the other works I've recently read.
The Twelve Chairs is a book set in 1920's Soviet Union. Our protagonist Ippolit Matveyevich visits his mother in law on her deathbed where she reveals that she hid the family fortune in a set of twelve chairs that were repossessed by the Soviets after the revolution. Ippolit then sets off to find these chairs, meeting Ostap Bender, a con man, whom he teams up with in order to find this lost treasure. The priest that is anointing the sacrament of the sick overhears the dying mother in law profess this hidden secret and also goes on the hunt for these chairs. This chase for treasure, the characters they meet along the way, and the scenarios they find themselves in is the basis for this book's plot.
It's a fun story. It reminded me of many other classic European stories; the works of Alexander Dumas and Alfred Döblin come to mind. You get the hustle and bustle of city life, the debauchery, the cutthroat nature of many people, and the adventure of moving from one town to the next. This story takes place all over the Soviet Union; although focuses mainly on Moscow and the southern region around the Black Sea.
I don't want to spoil the ending of the book but I found it to be rewarding for reading through the story. It is a very Soviet ending, something you wouldn't get in an American or Western European novel with the same premise. It is probably because of this ending that this book was able to be published during its time and become a hit in Russia and abroad; unlike many of the Soviet works that existed as only underground hits, unpublished until after the Soviet era.
Overall, I enjoyed the story but wasn't fully enraptured with the work. There are many deviations from the main plot. Typically I enjoy stories like this, and some of the deviations were highly entertaining, but I was left many times wondering when we'd get back to the real story instead of these mundane b plots.
I also wasn't fully enraptured by the translation. For the most part I think it is done quite well but there were definitely moments were you could tell there was a disconnect from the original work. For the most part I wasn't too bothered by this but I also felt like I was kept a step away from fully enjoying this story.
Considering the praise I'd seen prior to reading this I am left feeling a little let down. I was ready for this to be the best thing I'd read from Northwestern University Press, and while it was close I didn't find that to be true (my favorite is still Moscow to the End of the Line). That being said, this is one of the better books I've read from Northwestern University Press and only slightly misses the mark for me. I would recommend it to anyone looking for a fun treasure hunt story or a story that captures that classic European feel.
jbl710041's review against another edition
Very much an "it's not you it's me" situation. I was really enjoying the book but it's been so long since I've read any of it that I lost interest
marilynsaul's review against another edition
1.0
I started out really liking this book, but then the characters all turned farcical, and, thus, very uninteresting.