Scan barcode
A review by goda_kazl
Raudona užrašų knygelė by Sofia Lundberg
4.0
Tai knyga, kuri turėjo tikimybę būti nebaigta. Pradžioje man buvo sunku susiprasti kada skyrius dedikuotas dabarčiai, o kada jis nukelia į praeitį. Bet, žinoma, tai tik mano problema. Vėliau įsivažiavus supratau kaip skirstomi skyriai. Antra priežastis kodėl galvojau nustot skaityt ta, kad pradžia buvo pesimistiška, o mano nuotaika tam nebuvo tinkama. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad jos nepadėjau į šoną. Ir ahhh koks neteisingas ir žiaurus gyvenimas gali būti, bet kartu toks įdomus. Aišku įdomus tik tiems, kurie apie jį skaito. Tai kaip ir minėjau knygą rašoma apie moterį, kuri yra sena ir arti mirties, dabartyje didžioji veiksmo dalis vyksta ligoninėje. Tačiau kita knygos dalis ,asmeniškai man dauuug įdomesnė, yra jo memuarai. Ir jos istorija, kiek iššūkių, sunkumų ji patyrė protu nesuvokiama. Kas mane pažįsta žino, kad esu jautri, bet ši istorija pravirkdytų ir didžiausią kietaširdį. Tuo tarpu aš verkiau krokodilo ašarom (taip verkiau tik mirus Sirijui Blekui). Žinot aš netikiu amžina meilę, bet autorė taip gražiai apie ją rašo. Nes aš ėmiau apie ją mąstyti. Rašytoja istorijoj pateikia sunkius skaudulius ir tyrą džiaugsmą. Tai tokie skirtingi dalykai, bet autorė parodo, kad toks ir yra gyvenimas. Tikrame gyvenime būna abiejų, tik gaila, kad Dorės skaudulių buvo daugiau. Ir visgi su visais skausmai Dorės gyvenimas buvo įdomus. Žinote frazę „the most messed up thing the universe will do to you is send the right person at the wrong time“ ? Tai būtent ši frazė būtų šios moters gyvenimo istorijos antraštė. Taip pat skaitant šią knygą supranti kokią galią turi laikas ir žodžiai. Ir kiek žalos gali pridaryti, bei sukelti skausmo pavėluotai pristatyti žodžiai. Anksčiau mokykloje pristatant perskaitytas knygas mūsų prašydavo pasakyti ko moko knygą. Kartais tai būdavo sunku, nes yra knygos, kurias tuo metu ir skaitai tik todėl, nes nėra paslėpta jokio gilios minties. Aš neneigiu fakto, kad visos knygos duoda mums kažko naudingo, bet kartais ta nauda ir yra suteiktas malonumas, o kartais paprasčiausiai sunku įvardinti ką tau davė knyga. Bet su šia būtų buvę lengva. Knyga skatina dabar pat paimt ir pasakyt žmogui tai ką nori, nes vėliau gali nebebūti galimybės. Žodžiu tai buvo labai jautri istorija. Kurios esu tikra kartoti nebenorėsiu, bet ir nepamiršiu.
"Noriu palinkėti, kad tau visko būtų pakankamai. Pakankamai saulės, kad nušviestų tavo dienas, ir lietaus, kad įvertintum saulę, pakankamai džiaugsmo, kad sustiprintų tavo dvasią, ir skausmo, kad suprastum mažus gyvenimo džiaugsmus, ir pakankamai naujų susitikimų, kad prireikus turėtum jėgų išsiskirti."
"Prisimenu mėnulį tarsi siaurą pjautuvą blukiai mėlyname fone."
"Medinėse lentynose buvo surinkta viskas. Europa, Afrika, Azija, Amerika. Šalys, kvapai, vaizdai, kultūros. Ir žmonės. Gyvenę tokiuose skirtinguose pasauliuose ir vis tiek tokie panašūs. Bijantys, abejojantys, nekenčiantys, mylintys. Kaip mes visi."
"Manau, turbūt buvau šiek tiek įsimylėjusi. Nors žinojau, kad jis man to paties nejaučia, kad moterys jam nekelia tokių jausmų. Bet mes turėjome kažką kito, labai ypatingo. Širdžių ryšį, žibančią vaivorykštę, kurios spindesys bėgant metams neblėso."
"Kažkas atsitinka žmonėms, išgyvenantiems stiprų ilgesį. Pamažu prigęsta žvilgsnis, jie praranda gebėjimą matyti aplinkos, kasdienos grožį. Aš žvelgiau tik atgalios. Gražiomis spalvomis piešiau tai, ko dalimi jau nebebuvau."
"Kartais visai nebūtina turėti tokių pačių interesų arba tokio paties stiliaus, Jene. Užtenka, kad gali drauge juoktis."
"Geriau odos negu dvasios randai."
"Ji skuba išjungti Jenę ir jos entuziazmą, bet tyla apglėbia tarsi sunkus drėgnas apklotas."
"Man labai skaudu pripažinti, bet einant laikui prisiminimai apie daugelį žmonių blanksta. Neturiu omenyje, kad jų nebeprisimenu. Ar kad jie tampa nebereikšmingi. Bet pirmasis paniškas siaubas apmalšta ir virsta kažkuo neutralesniu. Jausmu, su kuriuo, nepaisant visko, vis dėlto galima gyventi."
"Jo šešėlis visada sekė paskui mane per gyvenimą."
"-Iki galo neišgyventa meilė, kuri taip ir liko neišsipildžiusi. Visi tokią turi. Ką nors, kas įsikūrė širdyje ir ten užstrigo.
- Ir laikui bėgant darosi vis nuostabesnė, nei iš tiesų buvo?"
"-Užtenka tik užsimerkti ir pagalvoti. Kai laikas telieka vienintelis dalykas, kurį turi, mintys tampa gilios."
"Didžiausią pasitikėjimą gyvenime jauti tada, kai gali laisvai reikšti savo mintis, nors ir kokios neįprastos jos būtų, ir vis tiek sulaukti meilės."
"Noriu palinkėti, kad tau visko būtų pakankamai. Pakankamai saulės, kad nušviestų tavo dienas, ir lietaus, kad įvertintum saulę, pakankamai džiaugsmo, kad sustiprintų tavo dvasią, ir skausmo, kad suprastum mažus gyvenimo džiaugsmus, ir pakankamai naujų susitikimų, kad prireikus turėtum jėgų išsiskirti."
"Prisimenu mėnulį tarsi siaurą pjautuvą blukiai mėlyname fone."
"Medinėse lentynose buvo surinkta viskas. Europa, Afrika, Azija, Amerika. Šalys, kvapai, vaizdai, kultūros. Ir žmonės. Gyvenę tokiuose skirtinguose pasauliuose ir vis tiek tokie panašūs. Bijantys, abejojantys, nekenčiantys, mylintys. Kaip mes visi."
"Manau, turbūt buvau šiek tiek įsimylėjusi. Nors žinojau, kad jis man to paties nejaučia, kad moterys jam nekelia tokių jausmų. Bet mes turėjome kažką kito, labai ypatingo. Širdžių ryšį, žibančią vaivorykštę, kurios spindesys bėgant metams neblėso."
"Kažkas atsitinka žmonėms, išgyvenantiems stiprų ilgesį. Pamažu prigęsta žvilgsnis, jie praranda gebėjimą matyti aplinkos, kasdienos grožį. Aš žvelgiau tik atgalios. Gražiomis spalvomis piešiau tai, ko dalimi jau nebebuvau."
"Kartais visai nebūtina turėti tokių pačių interesų arba tokio paties stiliaus, Jene. Užtenka, kad gali drauge juoktis."
"Geriau odos negu dvasios randai."
"Ji skuba išjungti Jenę ir jos entuziazmą, bet tyla apglėbia tarsi sunkus drėgnas apklotas."
"Man labai skaudu pripažinti, bet einant laikui prisiminimai apie daugelį žmonių blanksta. Neturiu omenyje, kad jų nebeprisimenu. Ar kad jie tampa nebereikšmingi. Bet pirmasis paniškas siaubas apmalšta ir virsta kažkuo neutralesniu. Jausmu, su kuriuo, nepaisant visko, vis dėlto galima gyventi."
"Jo šešėlis visada sekė paskui mane per gyvenimą."
"-Iki galo neišgyventa meilė, kuri taip ir liko neišsipildžiusi. Visi tokią turi. Ką nors, kas įsikūrė širdyje ir ten užstrigo.
- Ir laikui bėgant darosi vis nuostabesnė, nei iš tiesų buvo?"
"-Užtenka tik užsimerkti ir pagalvoti. Kai laikas telieka vienintelis dalykas, kurį turi, mintys tampa gilios."
"Didžiausią pasitikėjimą gyvenime jauti tada, kai gali laisvai reikšti savo mintis, nors ir kokios neįprastos jos būtų, ir vis tiek sulaukti meilės."