Scan barcode
A review by sofijakryz
Dvylika kėdžių by Ilya Ilf, Yevgeny Petrov
3.0
Paprastai nemėgstu žiūrėti filmų, neperskaičiusi knygos – kitų žmonių vaizduotės ir talento interpretacija retai kada atspindi situacijas taip, kaip jas vaizduojiesi pats. O peržiūrėjus filmą, jo vaizdiniai nori nenori prisiklijuoja prie to, kaip viską įsivaizduoji, ir puslapis iš puslapio viską chroniškai lygini. Nebent knygą buvai skaitęs anksčiau.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.