A review by beviltiska_romantike
The Gay Best Friend by Nicolas DiDomizio
4.0
Visų pirma, nesuprantu, kodėl man patinka skaityti knygas apie vestuves, kai pati jų niekada nenorėjau, apie jas nesvajojau ir saviškių nešvenčiau, bei visada visada žiūrėdama filmus ar skaitydama knygas vartau akis iš to "ypatingos dienos" sureikšminimo, tragedijos kūrimo dėl neįtikusios gėlių spalvos ar torto, ceremonijos repeticijos ar dar velniasžinko. Bet vat kažkodėl toliau žiūriu ir skaitau, o čia tokia "vestuvinė" knyga, kad vestuviškesnės ir būti negali, nes siužetą sudaro šie trys įvykiai: bernvakaris, mergvakaris ir tikrosios vestuvės.
Pagrindiniui veikėjui Domenic, kuris ką tik atšaukė savo ilgai planuotas vestuves, tenka dalyvauti savo geriausių draugų vestuvėse vyriausiuoju pabroliu ir padėti jas organizuojant. Suklausiau per dieną - kiek daug visko padariau, negalėjau atsitraukti, nes čia tokie emocijų kalneliai. Pykau ant draugų, kad naudojasi Domenic: viena, kad pašnipinėtų sužadėtinį, kitas, kad pridengtų jo "paskutinius pasispardymus", jaunikio draugai išvis paskutiniai šūdžiai, pykau ir ant pačio Domenic'o, kad toks "people pleaser" ir negali pasakyti "ne", ir mačiau jame daug savęs. Verkiau, kai jam skaudino širdį ir pykau, kad leidžia taip elgtis su savimi. Apimdavo svetimos gėdos jausmas, kai Domenic pakliūdavo į eilinę nejaukią situaciją, kai tekdavo meluoti ir išsisukinėti, ar kai alkoholiui atlaisvinus liežuvį prasprūsdavo visos saugotos paslaptys.
Romantinės linijos man buvo per mažai, ten liko per daug neišspręstų dalykų, kad patikėčiau laiminga pabaiga, dėl to knyga negaus 5*, bet draugystės aspektai nagrinėjami labai giliai ir iš įdomios perspektyvos. Beje, įgarsinta puikiai, nors įgarsintojas tik vienas.
Pagrindiniui veikėjui Domenic, kuris ką tik atšaukė savo ilgai planuotas vestuves, tenka dalyvauti savo geriausių draugų vestuvėse vyriausiuoju pabroliu ir padėti jas organizuojant. Suklausiau per dieną - kiek daug visko padariau, negalėjau atsitraukti, nes čia tokie emocijų kalneliai. Pykau ant draugų, kad naudojasi Domenic: viena, kad pašnipinėtų sužadėtinį, kitas, kad pridengtų jo "paskutinius pasispardymus", jaunikio draugai išvis paskutiniai šūdžiai, pykau ir ant pačio Domenic'o, kad toks "people pleaser" ir negali pasakyti "ne", ir mačiau jame daug savęs. Verkiau, kai jam skaudino širdį ir pykau, kad leidžia taip elgtis su savimi. Apimdavo svetimos gėdos jausmas, kai Domenic pakliūdavo į eilinę nejaukią situaciją, kai tekdavo meluoti ir išsisukinėti, ar kai alkoholiui atlaisvinus liežuvį prasprūsdavo visos saugotos paslaptys.
Romantinės linijos man buvo per mažai, ten liko per daug neišspręstų dalykų, kad patikėčiau laiminga pabaiga, dėl to knyga negaus 5*, bet draugystės aspektai nagrinėjami labai giliai ir iš įdomios perspektyvos. Beje, įgarsinta puikiai, nors įgarsintojas tik vienas.