Scan barcode
A review by septyni
Septynios minutės po vidurnakčio by Patrick Ness
Did not finish book. Stopped at 0%.
Depresūcha.
Skaičiau dešimtmečiui, raukiausi nuo pirmųjų puslapių, jis tempė kiek ilgiau, bet perskaičius trečdalį nusprendė, kad daugiau nebenori.
Labai gražus knygos apipavidalinimas ir iliustracijos. Knygos pažadas taip pat oho, ir prologas/įžanga... Monstras ateina pas berniuką naktimis ir pasakoja baisias istorijas. Labai įdomu!
O tuomet pasipila klišė po klišės, viena už kitą bjauresnės. Berniukas atsikelia, pavalgo pusryčius, eina į mokyklą, ten jį pasitinka patyčios, mokytoja vėpla ir nieko nesupranta, draugė bando padėti bet tik pagadina viską, berniukas jos nekenčia už viską... jo mama serga vėžiu, o tėtis juos palikęs, išsikraustęs į Ameriką pas naująją žmoną. Ir dar negana! Mamai pablogėja, močiutė išsiveža berniuką pas save, ir jis jos nekenčia.
Nu toks grūzas, tokia depresūcha, jokios vilties. Na, bent jau monstras naktimis ateina... papasakoti pasakų.
Negaliu pakęsti knygų, kuriose vaizduojamos patyčios. Nemanau, kad jos kam nors padeda. Jos tik normalizuoja patyčias - va, matai, net ir knygose taip būna! Visada kas nors tyčiojasi iš ko nors kito, toks gyvenimas, susitaikyk su tuo! O ir šiaip besityčiojantys didesni vargšai nei jų auka (: (nežinau, ar šioje knygoje taip, bet patirtis rodo, kad visada kviečia užjausti smurtautojus, nes jie patys didžiausi vargšiukėliai).
Na o kad patyčių nebūtų per mažai, tai dar ir mama ruošiasi numirti. Kad būtų liūdniau, matote. Arba čia tokia idėja herojui sunkinti gyvenimą (herojus visuomet patiria kliūčių, pasakojimo eigoje jos sunkėja ir herojui prireikia vis daugiau pastangų jas įveikti), bet joks vaikas pats neįveiks iš jo besityčiojančių, ir tuo labiau neišgydys mamos nuo vėžio.
Duočiau 1 žvaigždę, bet kad gražios iliustracijos ir monstras fainas. O šiaip nerekomenduoju, nebent gyvenime per mažai patyčių ir vėžiu sergančių mamų (:
Skaičiau dešimtmečiui, raukiausi nuo pirmųjų puslapių, jis tempė kiek ilgiau, bet perskaičius trečdalį nusprendė, kad daugiau nebenori.
Labai gražus knygos apipavidalinimas ir iliustracijos. Knygos pažadas taip pat oho, ir prologas/įžanga... Monstras ateina pas berniuką naktimis ir pasakoja baisias istorijas. Labai įdomu!
O tuomet pasipila klišė po klišės, viena už kitą bjauresnės. Berniukas atsikelia, pavalgo pusryčius, eina į mokyklą, ten jį pasitinka patyčios, mokytoja vėpla ir nieko nesupranta, draugė bando padėti bet tik pagadina viską, berniukas jos nekenčia už viską... jo mama serga vėžiu, o tėtis juos palikęs, išsikraustęs į Ameriką pas naująją žmoną. Ir dar negana! Mamai pablogėja, močiutė išsiveža berniuką pas save, ir jis jos nekenčia.
Nu toks grūzas, tokia depresūcha, jokios vilties. Na, bent jau monstras naktimis ateina... papasakoti pasakų.
Negaliu pakęsti knygų, kuriose vaizduojamos patyčios. Nemanau, kad jos kam nors padeda. Jos tik normalizuoja patyčias - va, matai, net ir knygose taip būna! Visada kas nors tyčiojasi iš ko nors kito, toks gyvenimas, susitaikyk su tuo! O ir šiaip besityčiojantys didesni vargšai nei jų auka (: (nežinau, ar šioje knygoje taip, bet patirtis rodo, kad visada kviečia užjausti smurtautojus, nes jie patys didžiausi vargšiukėliai).
Na o kad patyčių nebūtų per mažai, tai dar ir mama ruošiasi numirti. Kad būtų liūdniau, matote. Arba čia tokia idėja herojui sunkinti gyvenimą (herojus visuomet patiria kliūčių, pasakojimo eigoje jos sunkėja ir herojui prireikia vis daugiau pastangų jas įveikti), bet joks vaikas pats neįveiks iš jo besityčiojančių, ir tuo labiau neišgydys mamos nuo vėžio.
Duočiau 1 žvaigždę, bet kad gražios iliustracijos ir monstras fainas. O šiaip nerekomenduoju, nebent gyvenime per mažai patyčių ir vėžiu sergančių mamų (: