Scan barcode
A review by patricijatilv
Sėkmės ežeras by Gary Shteyngart
3.0
3.5 (toks labiau geranoriškas, nei stiprus)/5
Sūnus autistas, kuris nekalba ir turbūt niekada nebeprabils. Žmona, kurios niekada nemylėjai. Universitetas, kuriame išmokai visiems patikti ir mėgti Hemingvėjų ir Fitzgeraldą. Amerika, kurios apatiją keičianti isterija pykdo taip pat labai, kaip ir sūnus, darantis tą patį, ką ir šalis, kurią vienu metu ir idealizuoji, ir niekini. Ar niekini todėl, kad visai neprisidedi prie to, jog Amerika būtų didi? O gal dėl to, kad ji tobulai atspindi tavo paties vidinę tuštumą, tokią neišsemiamą, kad nepripildytų joks sėkmės ežeras? Ar iš tiesų nori Ameriką pažinti? Ar iš tiesų nori pažinti savo sūnų, kai bijai, kad jame nėra nieko, su kuo būtų verta pažindintis? O tavyje ar yra?
Istorija, pakaitomis pasakojama vienodai nesimpatiškų veikėjų, nuo pat pirmojo puslapio nėra nei maloni, nei lengva, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo absurdiškai paprasta ir milijonus kartų girdėta. Tekstas, nepaprastai sodrus ir perpildytas nuorodų į Amerikos kultūrą, kartais balansuoja ant surrealizmo ribos, vienu metu ir pykdo, ir masina – labiausiai baisiai stipriu absurdo pojūčiu. Bet ar ne tokia ir yra Amerika, kai žiūri į ją iš šono? Vis dėlto, kiek pikta tai, kad labiausiai įtraukia ne pagrindinio veikėjo, o jo žmonos naratyvas: kiek gali jaustis amerikiete, kai visų esi laikoma imigrante? Kiek gali būti gera motina sūnui, kuriam nelabai svarbu ar su juo mama, ar viena iš dešimties jo terapeučių? Ar jas samdai tik tam, kad nesijaustum tokia kalta? Ar jos vaikui lemta ją taip pat netinkamai interpretuoti, kaip interpretuoja visi kiti? Ar jos meilei, visai kaip jos tėvams, net jei atsikračiusiems 83% savo akcento, visada reikės subtitrų? Ar atsiras kalba, į kurią savo sūnui tuos subtitrus galėtum išversti, kad jis tave suprastų? Ar jis klausosi? Jei klausosi, ar girdi? O kiti?
Knyga vietomis primena slogų sapną, vietomis įtraukia, o tuoj pagauni galvodamas apie šitos kelionės prasmę – ar tokia iš viso yra? Vietomis atrodo nereikalingai snobiška, melancholiška, lėta, klampi, o vietomis per daug akivaizdi, tarsi jau girdėta, pritempta, stereotipiška ne tik iš idėjos. Bet tikriausiai tuo amerikietiškoji svajonė ir yra ypatinga: kad ir kokia nuvalkiota, vis dar masina taip pat stipriai, kaip bet kada anksčiau. Vis dėlto, jei pirmajai knygos pusei galėčiau skirti aukščiausią įvertinimą, antroji kėlė daug nuobodulio ir pasimetimo: ar turiu ieškoti logikos, ar viskas tik metafora? Kiek knygos erzinimo „iš idėjos“ gali pakelti? Ir kiek satyros apie šiandieninę Ameriką man norisi į save sugerti? Įdomus skaitinys, ypač prezidentinių pasikeitimų fone, bet, deja, apart kelių LABAI gerų minčių ir kokybiškos literatūros paliekamo pojūčio, nieko labai sensacingo.
Sūnus autistas, kuris nekalba ir turbūt niekada nebeprabils. Žmona, kurios niekada nemylėjai. Universitetas, kuriame išmokai visiems patikti ir mėgti Hemingvėjų ir Fitzgeraldą. Amerika, kurios apatiją keičianti isterija pykdo taip pat labai, kaip ir sūnus, darantis tą patį, ką ir šalis, kurią vienu metu ir idealizuoji, ir niekini. Ar niekini todėl, kad visai neprisidedi prie to, jog Amerika būtų didi? O gal dėl to, kad ji tobulai atspindi tavo paties vidinę tuštumą, tokią neišsemiamą, kad nepripildytų joks sėkmės ežeras? Ar iš tiesų nori Ameriką pažinti? Ar iš tiesų nori pažinti savo sūnų, kai bijai, kad jame nėra nieko, su kuo būtų verta pažindintis? O tavyje ar yra?
Istorija, pakaitomis pasakojama vienodai nesimpatiškų veikėjų, nuo pat pirmojo puslapio nėra nei maloni, nei lengva, nors iš pirmo žvilgsnio ir atrodo absurdiškai paprasta ir milijonus kartų girdėta. Tekstas, nepaprastai sodrus ir perpildytas nuorodų į Amerikos kultūrą, kartais balansuoja ant surrealizmo ribos, vienu metu ir pykdo, ir masina – labiausiai baisiai stipriu absurdo pojūčiu. Bet ar ne tokia ir yra Amerika, kai žiūri į ją iš šono? Vis dėlto, kiek pikta tai, kad labiausiai įtraukia ne pagrindinio veikėjo, o jo žmonos naratyvas: kiek gali jaustis amerikiete, kai visų esi laikoma imigrante? Kiek gali būti gera motina sūnui, kuriam nelabai svarbu ar su juo mama, ar viena iš dešimties jo terapeučių? Ar jas samdai tik tam, kad nesijaustum tokia kalta? Ar jos vaikui lemta ją taip pat netinkamai interpretuoti, kaip interpretuoja visi kiti? Ar jos meilei, visai kaip jos tėvams, net jei atsikračiusiems 83% savo akcento, visada reikės subtitrų? Ar atsiras kalba, į kurią savo sūnui tuos subtitrus galėtum išversti, kad jis tave suprastų? Ar jis klausosi? Jei klausosi, ar girdi? O kiti?
Knyga vietomis primena slogų sapną, vietomis įtraukia, o tuoj pagauni galvodamas apie šitos kelionės prasmę – ar tokia iš viso yra? Vietomis atrodo nereikalingai snobiška, melancholiška, lėta, klampi, o vietomis per daug akivaizdi, tarsi jau girdėta, pritempta, stereotipiška ne tik iš idėjos. Bet tikriausiai tuo amerikietiškoji svajonė ir yra ypatinga: kad ir kokia nuvalkiota, vis dar masina taip pat stipriai, kaip bet kada anksčiau. Vis dėlto, jei pirmajai knygos pusei galėčiau skirti aukščiausią įvertinimą, antroji kėlė daug nuobodulio ir pasimetimo: ar turiu ieškoti logikos, ar viskas tik metafora? Kiek knygos erzinimo „iš idėjos“ gali pakelti? Ir kiek satyros apie šiandieninę Ameriką man norisi į save sugerti? Įdomus skaitinys, ypač prezidentinių pasikeitimų fone, bet, deja, apart kelių LABAI gerų minčių ir kokybiškos literatūros paliekamo pojūčio, nieko labai sensacingo.