Scan barcode
baylank's review against another edition
challenging
funny
reflective
medium-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.25
Difficult to read and understand. Would require multiple rereads and maybe even translations.
miamoisnik's review against another edition
adventurous
mysterious
medium-paced
- Plot- or character-driven? Plot
- Strong character development? No
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? No
4.5
baasanka's review against another edition
5.0
Undeniably the most quotable book I've ever read. One of the best pieces of satire that never fails to put me in a good mood.
sofijakryz's review against another edition
3.0
Paprastai nemėgstu žiūrėti filmų, neperskaičiusi knygos – kitų žmonių vaizduotės ir talento interpretacija retai kada atspindi situacijas taip, kaip jas vaizduojiesi pats. O peržiūrėjus filmą, jo vaizdiniai nori nenori prisiklijuoja prie to, kaip viską įsivaizduoji, ir puslapis iš puslapio viską chroniškai lygini. Nebent knygą buvai skaitęs anksčiau.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.
Ir vis dėlto, nepaisant gerai pažįstamo siužeto ir mintinai žinomų bajerių – “ SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS - PAČIŲ SKĘSTANČIŲJŲ REIKALAS“ - jau seniai labai magėjo pasiskaityti, kaip Kisai Vorobjaninovui ir draugui O. Benderiui einasi medžioti kėdes su uošvės briliantais būtent Ilfo ir Petrovo knygoje.
Deja, jei jūsų šeima – klasikinės komedijos gerbėjai ir keliolika kartų matėte Gaidajaus aštuntojo dešimtmečio ekranizaciją (beje, daugelyje scenų paraidžiui cituojančią knygą), reikia pasistengti, kad rastum joje kažką labai nauja.
Iš esmės, „Dvylika kėdžių“ – ne be reikalo satyros klasika. Skaitant šią knygą, stebėjausi, kaip autoriams išvis pavyko ją išleisti ir dar sulaukti bent kelių ekranizacijų, įskaitant lietuvišką šios istorijos versiją. Nors knyga šaiposi iš gobšuolių, va banque pastatančių savo gyvenimus dėl ganėtinai menko šanso, kad Kisos uošvė mirties patale neprimelavo nelabai mylimam ženteliui, kad kėdės išgyveno revoliuciją ir dar dešimtį metų po jos, ne mažiau kliūva ir pačiam gyvenimui NEP‘o laikais.
Skaitant užmuša visuotinis skurdas, ištikęs ne tik buvusius buržujus, bet bemaž visus visuomenės sluoksnius. Iš skurdo kilęs visuomenės polinkis į materializmą man buvo daugiau liūdnas nei juokingas.
„Po dviejų minučių Kolia pirmą kartą per tris vedybinio gyvenimo mėnesius suprato, kad mylima moteris morkų, bulvių ir žirnių dešreles mėgsta kur kas mažiau negu jis.
- Vadinasi, tau šuniena geriau nei dietinis maistas? – sušuko Kolia taip įsikarščiavęs, kad užmiršo besiklausančius kaimynus.
- Kalbėk tyliau! – garsiai suriko Liza. – Be to, tu blogai su manimi elgiesi. Taip, aš mėgstu mėsą. Kartais. Kas gi čia blogo?
Kolia apstulbęs nutilo. Ši naujiena buvo jam netikėta. Mėsa būtų pramušusi Kolios biudžete didžiulę neužlopomą skylę.“
Tai kaipgi juos išleido?
Paskaičius scenas, pajuokiančias mitingų kultūrą (įvairūs šulai visą dieną tuščiažodžiauja apie tarybinės valstybės tarptautinę padėtį, užuot pasveikinę miestą nutiesus tramvajaus liniją), santvarkos santykį su menu (Gavrilos serija, postrevoliucinio „Kolumbo“ teatro garso apipavidalinimo komanda) ir pasiklausius vyresniųjų istorijų, užmuša jausmas, kad nelemtoji tarybinė sistema buvo įstrigusi laike. Vorobjaninovas ir draugas O. Benderis kėdes vaikosi 1927 m. Gaidajaus filmas išėjo 1971 m. ir ilgai juokino bent kelias kartas. Tačiau tūkstantmečių sandūros kartoms nepritekliaus, cenzūros ar propagandinio meno problemos jau svetimokos. Gal dėl to skaitymas ėjosi ir kiek liūdniau, ir nuobodžiau nei tikėjausi?
Be išmestų scenų, kurios, ko gera, būtų kliuvusios cenzūrai, esama ir kitų skirtumų lyginant su filmais – „Dvylikos kėdžių“ skaitytojas gauna šiek tiek daugiau informacijos apie godžiuosius briliantų medžiotojus. Ir čia jie pražysta kiek tamsesniais atspalviais. Kisa – ir čia pastumdėlis, tačiau, pastumdėlis, praeityje turėjęs parako. Tėvas Fiodoras – dėl tikslo nekreipiantis dėmesio į priemones oportunistas. O draugas Benderis – tiesiog sukčius, retsykiais linkęs ir į smurtą. Filmo personažai švelnesni. Gal dėl to, kad tiek personažus vaidinę, tiek įgarsinę aktoriai savo mimika, kūno kalba ar intonacijomis įnešė jiems gyvumo ir pavertė juos patrauklesniais?
Žodžiu. Dar kartą pasitvirtinau – skaityk prieš žiūrint.
mousecat's review against another edition
adventurous
funny
fast-paced
- Plot- or character-driven? Plot
- Strong character development? No
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? Yes
5.0
Content Warnings
Minor: Blood and Murder
msgtdameron's review against another edition
funny
lighthearted
medium-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? It's complicated
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
3.75
This is really a 31/2 if you don't like dry Russian humor. If you do like dry Russian humor this is a 41/2. SO it really matters as to what you find funny and sarcastic. Our main characters are Ostap Bender and Ippolit Matveevich Vorobyaninov. Ippolit was a minor noble of the Tsarist regime. Post civil war he is the head of the records bureau and lives with his mother in law. She tells him the secret of the families wealth. He goes in search of the one out of 12 chairs that has the family fortune stuffed inside. Ostap meets up with Ippolit and works with him to find the chairs and the one that has the family jewels. Finding the chairs leads to a lot of anguish over the chairs, sarcasm over how people lived in NEP period Russia, and laughs over the situations that our two hero's (?) get themselves into. I would suggest that a understanding of Russia during the NEP and reading Lermatoves work will be useful before you read this work. My copy has historical notes in the back, but doing this little bit of research will make this read a lot more fun.
larryerick's review against another edition
2.0
This book was a decidedly mixed bag for me. It's a rather Walt Disney-esque treatment of what becomes a seemingly never endless pursuit of something very valuable. In fact, I was rather reminded of the 1963 movie, It's a Mad, Mad, Mad, Mad World. It was written and takes place during the early days of Soviet Russia. While I have seen descriptions of the book refer to its "heroes", I found not a single character of much personal appeal or respect. The "journey" that the lead characters follow is engaging for most of the book, but, about half way through, the authors seemed to have had a change of heart in how to present their story, almost as though one said to the other, "No, this is how we should have written this." After a few chapters, the first approach wins out again, and the story line continues as before. For the most part, it's a fun read, but I can't say I really recommend it.
lenasym's review
3.0
The Twelve Chairs is essentially a novel that uses the story of a treasure hunt as a tool to showcase and satyrize the entire Russian society of the 1920's. It does have its hilarious moments, but I found the constant digressions from the story to be a tad too frustrating and I often lost (and regained after a while) interest in the novel. I also found the ending to be a bit anticlimactic and completely out of character for Ippolit Matveyevich.