The design and UX isn't done, Rob and Abbie, okkurrrr! 😌
glusumedziotojas's review against another edition
4.0
„ Ir ji ten sėdėjo su tuo savo vaikinu, tarp kitko, jo vardas, kaip vėliau sužinojau, Uvis, ir jie valgė kaip vegetarai. Ir tada ji išėjo. O aš net nežinojau, kad kuo ji vardu. Ir pabaigiau frikadelių sriubą, ir supratau, mintinai išmoksiu visus metų vardus ir datas, nes tarp jų bus ir jos vardas.”
Galvojau, kad tiek nepatiks, bet įsivažiavau ir neesu nustebus, kad ši knyga yra latvių bestseleris. Nežinau ką pridurti apie patį siužetą be to, kad jis kelis kartus mane pravirkdė. Also man patinka šios knygos dizainas.
Shout out to the BeReal kuris atsiuntė notification per liūdniausia knygos vietą.
Galvojau, kad tiek nepatiks, bet įsivažiavau ir neesu nustebus, kad ši knyga yra latvių bestseleris. Nežinau ką pridurti apie patį siužetą be to, kad jis kelis kartus mane pravirkdė. Also man patinka šios knygos dizainas.
Shout out to the BeReal kuris atsiuntė notification per liūdniausia knygos vietą.
milodatree's review
funny
hopeful
inspiring
reflective
medium-paced
- Plot- or character-driven? A mix
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? It's complicated
4.5
_aneteee_'s review
adventurous
inspiring
fast-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? It's complicated
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.5
endzha's review
adventurous
funny
hopeful
lighthearted
sad
medium-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? It's complicated
- Loveable characters? Yes
4.5
bebenciukoknygos's review against another edition
4.0
Pavadinimas tiek pat įdomus, kiek baudžiamojo kodekso skaitymas prieš miegą. Kai pažįstama užsiminė, kad skaitė ir jai labai patiko, nelabai atkreipiau dėmesį, nes kalendoriaus namuose neturiu nuo tada, kai gyvenu savarankiškai ir tie senabenski lapeliai su vardadieniais, saulės pakilimu ir leidimusi manęs visiškai nedomina. Paskui prisiruošiau paskaityti Knygų Mugės žurnaliuką ir priėjau iki interviu su A. Kalnozols. Jo miestelyje yra koks tai veikėjas, kurį visi vadina Kalendoriumi, nes jis atmintinai moka kalendorių. Smalsumas šiek tiek buvo sužadintas. Prie kitos progos jau teko išgirsti apie patį susitikimą su autoriumi mugės metu, kuomet vertėjas papasakojo, kad vienu metu pasimetė, ką daryti, nes tekste lyg ir buvo žinomos dainos žodžiai, bet kažkokie keisti. Jis susisiekė su A. Kalnozols, kuris pasakė, kad įsimetė dainos žodžius į Google vertėją ir nukopijavo. Tai taip vertėjas ir padarė. Oba, pagalvojau, va čia tai įdomu. Vakare atsidariau ibiblioteka.lt ir kitą dieną knygą jau gavau.
- Apie ką
Pagrindinis veikėjas, Oskaras, savo miestelyje vadinamas Kalendoriumi, nes mintinai moka vardadienius už visus metus. Gali jam pasakyti vardą arba datą ir jis pasakys kieno ir kada vardadienis. Be kalendoriaus jis daugiau apie nieką su kitais nešneka, išskyrus savo mamą ir pastorių. Vėliau knygoje atsiranda kitų įdomių veikėjų, su kuriais Oskaras ima bendrauti. Man patiko bene visi jo draugai, kiekvienas su savo pričiūdais. O dauguma dar ir pensininkai tai jiems vienodai žydi sodai ir nelabai kreipia dėmesio, ką kiti galvoja. Taigi, tokie žmonės gali prikalbėti ir pridaryti tikrai įdomių dalykų.
Pats Oskaras turi kokį tai sutrikimą, gauna invalidumą ir bendrauja bei elgiasi kitaip nei dauguma žmonių. Turi visokių neurozių, ką sau leidžia, ko ne, įdomių įsitikinimų. Kita vertus, daugelis įsitikinimų, kuriuos turime mes, jo nekamuoja.
Knyga parašyta dienoraščio forma, nes pastorius paragino Oskarą kasdien rašyti ir kas savaitę pamąstyti apie kokį nors, žodį, kuris jam būtų svarbus. Tai nuo to ir pradėjo, pirmas žodis – svarbu. Ant viršelio, beje, ir surašyti visi tie žodžiai.
- Įspūdžiai
Iš pradžių skaitydama galvojau, ai, na neblogai, bet nieko labai ypatingo ir mintyse jau daviau 3 žvaigždutes iš 5. Bet į antrą knygos pusę supratau, kad Oskaras gyvena taip, kaip jam išeina ir gyvena labai atvirai. Ne tas žodis, koks jis viskam atviras. Rodos, šiam žmogui juk sunku bendrauti, su kitais iš viso pasako tik apie kalendorių ir nueina, nors su keletu kalbasi daugiau. Bet šit, ima ir sugalvoja skambinėti pagal telefonų knygą ir kalbinti senukus. Arba sumąsto įsibrauti į senąją apleistą ligoninę ir ten įkurti savo darbo vietą. Jei nežino, kaip reaguoti ar truputį susinervina – deda į kojas ir pabėga. Atrodo, tai gi jam turi būti sunku gyventi ir prisitaikyti prie visuomenės. Bet neretai pamatau, jog tai kitiems su Oskaru sunku ir sudėtinga bendrauti, nes jis ne standartinis.
Yra nemažai dabar kalbama, kad reikia priimti kitokius žmones, apie juos žinoti ir suprasti. Taip, gražu, bet man tai rūpi ne daugiau nei Tele2 reklama apie nerealų interneto planą. Daug yra bombardavimo apie tai, kokie mes turim būti, kaip čia visus turim priimti ir t. t. Kuo daugiau bombarduoja, tuo atsparesnė tampu tokioms žinutėms ir atfiltruoju jas kaip atsibodusį triukšmą. O vat Oskarą pamilau, nors iš pradžių jis man nerūpėjo ir net nesiruošiau juo susirūpinti vien tik dėl to, kad jis kitoks. Bet į antrą knygos pusę skaitydama jau galvojau, ech, keistuoli tu keistuoli, patinki man. Nesakau, kad švietimas apie įvairias negalias nereikalingas, bet prie to turi būti ir kontaktas, kažkoks asmeniškesnis ryšys. Kaip ten Kernagis sakė, jei žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus.
O ir prisijuokiau skaitydama. Gero jumoro čia netrūksta. Oskaro savotiški pamąstymai praskaidrindavo nuotaiką. Na ką, neeilinė buvo knyga.
4 iš 5
Citatos
„Vaikai nekenčia svogūnų. Aš vaikystėje irgi nekenčiau svogūnų. Net nežinau, kada jie man ėmė patikti. Man atrodo, kai gavau pasą.“
„Naktį pabudau, reikia užrašyti sapną. Sapne mačiau Romos popiežių, kurį žinau iš televizoriaus. Jis man pasakė: „You can dance!“ Ir nusišypsojo.“ - OMG, kaip aš juokiausi iš šito :D
„Bet aš įbėgau į tualetą, išsiropščiau pro langą ir nubėgau. Kiek kojos neša, į Neimanius. Ir dabar bijau, kad mane gali nužudyti labai blogi pensininkai su gerai prižiūrėta veja.“
„Na, aš apie tai pagalvosiu. Nieko privalomo nebėra. Man apskritai nieko nereikia daryti. Tiesiog gyvensiu ir žiūrėsiu. To aš sau linkiu Naujaisiais metais.“
„Bet jis dr labiau surimtėjo ir pasakė, kad gyvena ne pas mamą ir negauna neįgalumo pašalpos ir kad aš pats pagalvočiau, nes esu suaugęs žmogus. Ir aš pagalvojau – taip, esu suaugęs žmogus. Mano kišenėje yra pinigų, turiu draugę, turiu meilę ir mamą. Turiu būstą ir darbą. Ir tas, kad Aš išgėriau vieną kartą per dvidešimt metų, tai visiškai nieko tokio.“
- Apie ką
Pagrindinis veikėjas, Oskaras, savo miestelyje vadinamas Kalendoriumi, nes mintinai moka vardadienius už visus metus. Gali jam pasakyti vardą arba datą ir jis pasakys kieno ir kada vardadienis. Be kalendoriaus jis daugiau apie nieką su kitais nešneka, išskyrus savo mamą ir pastorių. Vėliau knygoje atsiranda kitų įdomių veikėjų, su kuriais Oskaras ima bendrauti. Man patiko bene visi jo draugai, kiekvienas su savo pričiūdais. O dauguma dar ir pensininkai tai jiems vienodai žydi sodai ir nelabai kreipia dėmesio, ką kiti galvoja. Taigi, tokie žmonės gali prikalbėti ir pridaryti tikrai įdomių dalykų.
Pats Oskaras turi kokį tai sutrikimą, gauna invalidumą ir bendrauja bei elgiasi kitaip nei dauguma žmonių. Turi visokių neurozių, ką sau leidžia, ko ne, įdomių įsitikinimų. Kita vertus, daugelis įsitikinimų, kuriuos turime mes, jo nekamuoja.
Knyga parašyta dienoraščio forma, nes pastorius paragino Oskarą kasdien rašyti ir kas savaitę pamąstyti apie kokį nors, žodį, kuris jam būtų svarbus. Tai nuo to ir pradėjo, pirmas žodis – svarbu. Ant viršelio, beje, ir surašyti visi tie žodžiai.
- Įspūdžiai
Iš pradžių skaitydama galvojau, ai, na neblogai, bet nieko labai ypatingo ir mintyse jau daviau 3 žvaigždutes iš 5. Bet į antrą knygos pusę supratau, kad Oskaras gyvena taip, kaip jam išeina ir gyvena labai atvirai. Ne tas žodis, koks jis viskam atviras. Rodos, šiam žmogui juk sunku bendrauti, su kitais iš viso pasako tik apie kalendorių ir nueina, nors su keletu kalbasi daugiau. Bet šit, ima ir sugalvoja skambinėti pagal telefonų knygą ir kalbinti senukus. Arba sumąsto įsibrauti į senąją apleistą ligoninę ir ten įkurti savo darbo vietą. Jei nežino, kaip reaguoti ar truputį susinervina – deda į kojas ir pabėga. Atrodo, tai gi jam turi būti sunku gyventi ir prisitaikyti prie visuomenės. Bet neretai pamatau, jog tai kitiems su Oskaru sunku ir sudėtinga bendrauti, nes jis ne standartinis.
Yra nemažai dabar kalbama, kad reikia priimti kitokius žmones, apie juos žinoti ir suprasti. Taip, gražu, bet man tai rūpi ne daugiau nei Tele2 reklama apie nerealų interneto planą. Daug yra bombardavimo apie tai, kokie mes turim būti, kaip čia visus turim priimti ir t. t. Kuo daugiau bombarduoja, tuo atsparesnė tampu tokioms žinutėms ir atfiltruoju jas kaip atsibodusį triukšmą. O vat Oskarą pamilau, nors iš pradžių jis man nerūpėjo ir net nesiruošiau juo susirūpinti vien tik dėl to, kad jis kitoks. Bet į antrą knygos pusę skaitydama jau galvojau, ech, keistuoli tu keistuoli, patinki man. Nesakau, kad švietimas apie įvairias negalias nereikalingas, bet prie to turi būti ir kontaktas, kažkoks asmeniškesnis ryšys. Kaip ten Kernagis sakė, jei žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus.
O ir prisijuokiau skaitydama. Gero jumoro čia netrūksta. Oskaro savotiški pamąstymai praskaidrindavo nuotaiką. Na ką, neeilinė buvo knyga.
4 iš 5
Citatos
„Vaikai nekenčia svogūnų. Aš vaikystėje irgi nekenčiau svogūnų. Net nežinau, kada jie man ėmė patikti. Man atrodo, kai gavau pasą.“
„Naktį pabudau, reikia užrašyti sapną. Sapne mačiau Romos popiežių, kurį žinau iš televizoriaus. Jis man pasakė: „You can dance!“ Ir nusišypsojo.“ - OMG, kaip aš juokiausi iš šito :D
„Bet aš įbėgau į tualetą, išsiropščiau pro langą ir nubėgau. Kiek kojos neša, į Neimanius. Ir dabar bijau, kad mane gali nužudyti labai blogi pensininkai su gerai prižiūrėta veja.“
„Na, aš apie tai pagalvosiu. Nieko privalomo nebėra. Man apskritai nieko nereikia daryti. Tiesiog gyvensiu ir žiūrėsiu. To aš sau linkiu Naujaisiais metais.“
„Bet jis dr labiau surimtėjo ir pasakė, kad gyvena ne pas mamą ir negauna neįgalumo pašalpos ir kad aš pats pagalvočiau, nes esu suaugęs žmogus. Ir aš pagalvojau – taip, esu suaugęs žmogus. Mano kišenėje yra pinigų, turiu draugę, turiu meilę ir mamą. Turiu būstą ir darbą. Ir tas, kad Aš išgėriau vieną kartą per dvidešimt metų, tai visiškai nieko tokio.“
barb_d's review against another edition
emotional
funny
inspiring
reflective
slow-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? No
4.5
Nors pradžioj gan ilgai laukiau, kol Oskaro pasakojimas įtrauks, kai prasidėjo aguročiai ir laiškai Otto, užsikabinau ir kuo toliau, tuo labiau džiaugiausi kiekvienu Oskaro projektu. Šiaip pažiūrėjus, gan liūdnas tas miestelis - seniai nebeveikiantys sovietiniai fabrikai, skurdūs, neretai tų pačių fabrikų griuvėsiuose gyvenantys senjorai, menantys karo traumas, alkoholis, vaikų nebėra, mokyklos, ligoninės nebėra... Bet Oskaro akimis viskas atrodo tiesiog kaip yra, žmogiškai ir paprastai. Jau tas jo teatras... Į pabaigą net ašarą išspaudė. Pačioj pabaigoj nebelabai tiko tos ne itin subtilios užuominos į dvasinius ieškojimus, na, bet Oskarui tai ne taip ir svarbu, tad ir knygos autoriui atleisim.
baliute's review against another edition
emotional
reflective
medium-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? No
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? Yes
2.75
austra_pro's review
5.0
“Shall I compare thee to a summer's day?”
Nezinu, kā lai saslavēju šo grāmatu tā, lai nesanāktu nokritizēt lielāko vairākumu latvāņu sacerējumu. Nav jau tā, ka mums nebūtu nevienas labas grāmatas, bet tas, ka mums latviešu literatūrā pa ilgākiem laikiem ir kaut kas tik ļoti dzīvs, tik īsts un tik ikvienam no mums, tā ir tāda bauda un tāda kā svētlaimīte! Kā glāze vēsa prosecco svelmējošā vasaras brīvdienā. Kā pirmoreiz pavasarī novilkt basas kājas un izbaudīt maigo zāles pieskārienu. Kā sajūsma par sniega brīnumu Ziemassvētkos. Tas, ka var noturēt sižeta un valodas, un līdzpārdzīvojuma līmeni visas grāmatas garumā, tas ka var vienlaikus aizkustināt līdz asarām un smīdināt līdz asarām. Man prieks, man laime, man bankrots, jo es pērku un sūtu grāmatu draugiem ārzemēs. (Un gaidu papildmetienu, lai tiek visiem draugiem.) Lasiet, jo šis nudien ir visnotaļ šedevrāli!
“Es esmu tieši tas pats cilvēks, kas vakar. Un šodien nekas nav mainījies. Un es uz visu skatos ar tām pašām acīm.”
Tas, kas man nepatika - nu nevajag mēģināt iesiet tik smagu grāmatu tik ļurkainā vākā. Protams, ka izgāzās no rāmja vēl pirms finiša. (Sveiciens gudriniekiem Orbītā un Jelgavas tipogrāfijā!) Tagad man jāvelk no atvilktnes čiekuriem un pērlītēm domātā līmes pistole un jāmēģina to visu saglābt. Liels paldies.
Nezinu, kā lai saslavēju šo grāmatu tā, lai nesanāktu nokritizēt lielāko vairākumu latvāņu sacerējumu. Nav jau tā, ka mums nebūtu nevienas labas grāmatas, bet tas, ka mums latviešu literatūrā pa ilgākiem laikiem ir kaut kas tik ļoti dzīvs, tik īsts un tik ikvienam no mums, tā ir tāda bauda un tāda kā svētlaimīte! Kā glāze vēsa prosecco svelmējošā vasaras brīvdienā. Kā pirmoreiz pavasarī novilkt basas kājas un izbaudīt maigo zāles pieskārienu. Kā sajūsma par sniega brīnumu Ziemassvētkos. Tas, ka var noturēt sižeta un valodas, un līdzpārdzīvojuma līmeni visas grāmatas garumā, tas ka var vienlaikus aizkustināt līdz asarām un smīdināt līdz asarām. Man prieks, man laime, man bankrots, jo es pērku un sūtu grāmatu draugiem ārzemēs. (Un gaidu papildmetienu, lai tiek visiem draugiem.) Lasiet, jo šis nudien ir visnotaļ šedevrāli!
“Es esmu tieši tas pats cilvēks, kas vakar. Un šodien nekas nav mainījies. Un es uz visu skatos ar tām pašām acīm.”
Tas, kas man nepatika - nu nevajag mēģināt iesiet tik smagu grāmatu tik ļurkainā vākā. Protams, ka izgāzās no rāmja vēl pirms finiša. (Sveiciens gudriniekiem Orbītā un Jelgavas tipogrāfijā!) Tagad man jāvelk no atvilktnes čiekuriem un pērlītēm domātā līmes pistole un jāmēģina to visu saglābt. Liels paldies.
ique's review against another edition
adventurous
funny
inspiring
lighthearted
reflective
fast-paced
4.0
laumavitola's review
5.0
Grāmata, kas piepilda ar labo vien, apmēram kā kādi pieci labdarības maratoni, tikai bez šķebinošas žēluma vai citas saldas piegaršas. Oskars Kalendārs ir brīnišķīgs tēls, no kura pašrefleksijas, neatlaidības un gaišā dzīves redzējuma nudien var iedvesmoties ikviens.
Tiešām priecājos, ka šāda grāmata ir uzrakstīta un izdota, bez kādiem "latviešu literatūrai netipiski" vai "pirmoreiz latviešu prozā ieskanas..." u.tml. apnikušām glupībām. Tā vienkārši ir ļoti skaista grāmata, kas noteikti būs jālasa un jābauda vēl.
Ielieku savu mīļāko grāmatu plauktiņā, līdzās citām man mīļām grāmatām, kurās sirsnīgs nenozīmē banāls, skumjš nenozīmē raudulīgs un smieklīgs nenozīmē muļķīgs vai intelektuālām asprātībām piebārstīts.
Tiešām priecājos, ka šāda grāmata ir uzrakstīta un izdota, bez kādiem "latviešu literatūrai netipiski" vai "pirmoreiz latviešu prozā ieskanas..." u.tml. apnikušām glupībām. Tā vienkārši ir ļoti skaista grāmata, kas noteikti būs jālasa un jābauda vēl.
Ielieku savu mīļāko grāmatu plauktiņā, līdzās citām man mīļām grāmatām, kurās sirsnīgs nenozīmē banāls, skumjš nenozīmē raudulīgs un smieklīgs nenozīmē muļķīgs vai intelektuālām asprātībām piebārstīts.